Spalio 2 d., sekmadienį, 19:00
Šv. Ignoto bažnyčioje, Šv. Ignoto g. 6
Muzika kaip sielų žvejotoja (II)
Iš šv. Pilypo Nerio oratorijos Kjodžoje muzikos lobyno
Olga Pasichnyk – sopranas, Lenkija
Choras ir konsortas BREVIS
Muzikiniai vadovai: Stefano Rossi (Italija), Darius Stabinskas ir Gintautas Venislovas
„Viešpats, žvejodamas sielas, pasinaudoja kiekvienu tinklu“ – turėdamas galvoje muzikos galią, viename laiške popiežiui XVI a. viduryje rašė šv. Pilypas Neris (1515–1595). Perfrazavęs Evangelijos žodžius „nuo šiol jau žmones žvejosi“, šis italų kunigas nepaprastai prisidėjo prie religinės muzikos plėtotės Italijoje. Su jo veikla susijęs ir Oratorijos – kunigų kongregacijos – įsteigimas, vėliau davęs pavadinimą ir visiems žinomam muzikos žanrui.
1551 m. tapęs kunigu, Pilypas Neris Romoje ėmėsi burti bendruomenę, kurios veikla prasidėjo kaip neformalūs pasauliečių ir kunigų susitikimai. Kuomet grupės tapo pernelyg didelės, į pagalbą pasisiūlė kiti kunigai, kuriuos liaudis vadino oratorijonais (dėl maldų iškalbingumo, nuo lot. žodžio „orare“ – melstis). 1575 m. popiežius Grigalius XIII oficialiai pripažino Oratorijos kongregaciją ir iki amžiaus pabaigos ji tapo viena svarbiausių Romos religinių institucijų. Šiandien pasaulyje yra 77 Oratorijos, vienijančios apie 600 kunigų. Šv. Pilypo Nerio Oratorijos bendruomenė 2008 m. įsikūrė ir Vilniuje.
Šv. Pilypo Nerio bendruomenės susirinkimuose nuolat skambėdavo ir muzika. Kasdieninėse oratorijos pratybose buvo giedamos laudos (liaudies kalba sukurtos italų giesmės, kurių tekstai kilo iš Vėlyvųjų viduramžių mistikos), o sekmadieniais ar švenčių dienomis per pamaldas (žinomas kaip oratorio vespertino) buvo atliekami ir profesionalūs kūriniai. Laudos labai paplito ir dėl to, kad religiniai tekstai buvo atliekami populiarių pasaulietinių dainų melodijomis. Laudų tradicija suteikė Pilypui Neriui savastį, kuri tobulai atspindėjo jo „naivios“ politikos dvasią. Vienoje dedikacijoje skaitome: „Tam, kad tvarinys priartėtų prie Jėzaus, Pilypas pasinaudojo muzika. Jis pasitelkė ją kaip „sielų žvejotoją“.
Susirinkimuose būdavo skaitomas Šventasis Raštas, sakomi pamokslai, o tarp jų skambėdavo muzika. XVI a. pabaigoje pamokslų skaičius sumažėjo iki vieno, taigi daugiau laiko liko muzikai prieš jį ir po jo – tai galiausiai atvėrė kelią pagrindinei XVII a. oratorijos, kaip muzikos žanro, formai – dviejų dalių kompozicijai su pauze tarp jų. Ankstyviausios kompozicijos, kurias jau galima vadinti oratorijomis, pasirodė Giovanni Francesco Anerio rinkinyje „Teatro armonico spirituale di madrigali“ (Roma, 1619), o jos buvo sukurtos būtent oratorio vespertino pamaldoms.
Tokiu būdu susiformavo ypatingas XVI ir XVII a. sandūros Oratorijos muzikos paveldas, prie kurio plėtotės prisidėjo ir garsiausi to meto kompozitoriai. Oratorijos reikmėms kūrė arba atsakingi už jos muzikos plėtotę buvo italų kompozitoriai Giovanni Animuccia, Giovenale Ancina, Francesco Soto de Langa, ispanas Tomas Luis de Victoria ir kiti. Ypatingai svarbus vaidmuo, įgyvendinant šią šv. Pilypo Nerio idėją, priklauso Giovanni Pierluigi da Palestrinai, kuris nuo pat pradžių buvo artimas Pilypo ir jo įkurtos Oratorijos bendruomenės patikėtinis; kurį laiką jis net ėjo Oratorijos Direttore della Musica pareigas.
Šiame koncerte tęsiama pažintis su Kjodžos oratorijos muzikiniais archyvais (pirmoji Kjodžos oratorijos muzikos programa, choro ir konsorto „Brevis“ atlikta 2010 m., jau yra įrašyta į kompaktinę plokštelę). Užsidarius Venecijos oratorijai, 1752 m. kunigai iš jos persikėlė į Kjodžą, kur Venecijos dožo žmona jiems padovanojo rūmus. Su savimi jie pasiėmė ir turtingus Venecijos oratorijos muzikos rinkinius, kurių rankraščiai išliko iki mūsų dienų. Tarp jų nemažą dalį sudaro žymaus Venecijos kompozitoriaus, šv. Morkaus katedros muzikos vadovo, kunigo Giovanni Croce (beje, gimusio Kjodžoje) kūriniai. Iš jo bažnytinių motetų išsiskiria Didžiojo Penktadienio liturgijai skirtas „Popule meus“, kuris čia atliekamas, pasitelkiant ano meto interpretacinę diminucijų (ornamentavimo) praktiką. Šimtmečiu vėliau gyvenusio venecijiečio, žymaus operų kūrėjo, taip pat dirbusio šv. Morkaus katedros maestro di cappella, Baldassare Galuppi kūrybai atstovauja Sinfonia ir „Credo“. Iš Kjodžoje saugojamų rankraščių iššifruotos ir vieno žymiausių XVIII a. pradžios kompozitorių Giovanni Battistos Pergolesi kantatos „Confitebor tibi Domine“ ir „Laudate pueri“ sopranui, chorui ir orkestrui.
Olga Pasichnyk gimė Ukrainoje. Studijavo fortepijoną ir muzikos pedagogiką gimtojoje Rivnėje, vėliau vokalą Kijevo konservatorijoje ir Varšuvos F. Šopeno muzikos akademijoje. 1992 m. dainininkė tapo Varšuvos kamerinės operos soliste.
Su didžiuliu pasisekimu solistė dainavo pagrindines soprano partijas Monteverdi, Glucko, Handelio, Mozarto, Weberio, Rossini, Verdi, Puccini, Bizet, Debussy, Čaikovskio operose, šiuolaikinių kompozitorių kūrinius atliko daugelyje Europos šalių, taip pat Australijoje, Kanadoje, Japonijoje ir JAV. Olga Pasichnyk pasirodė tarptautiniuose muzikos festivaliuose, žymiausiose pasaulio salėse ir teatruose, tarp jų: Paryžiaus nacionalinėje operoje- Bastilijos operoje, Garnier rūmuose, Eliziejaus laukų teatre, Châtelet teatre, Pleyelio salėje Paryžiuje, Amsterdamo Concertgebouw, Berlyno Konzerthaus, Madrido Auditorio Nacional de Música, Valstybinėje Bavarijos operoje ir t.t.; bendradarbiavo su žymiausiais orkestrais ir ansambliais, garsiais dirigentais.
Olga Pasichnyk yra daugelio konkursų nugalėtoja – tarptautinių vokalistų konkursų s’Hertogenbosche Olandijoje (1994, II vieta), Mirjam Helin Helsinkyje (1999, II vieta), Karalienės Elžbietos tarptautinio konkurso Belgijoje (2000, III vieta, specialus oratorijos prizas ir publikos prizas). Dukart (1997 ir 2004 m.) ji buvo apdovanota aukščiausiu Lenkijos fonografo prizu „Fryderiku“ už geriausius solinius įrašus, „Orfėjumi“ – „Varšuvos rudens“ festivalio prizu (1999 m.), Lenkijos „Auksiniu kryžiumi“ už nuopelnus (2001) m., A. Hiolskio prizu už geriausią moters vaidmenį operoje 2004 m. (Melisandos vaidmuo Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, past. Lenkijos nacionalinėje operoje). 2005 m. tarptautinis operos žurnalas „Opernwelt“ ją nominavo geriausia sezono operos dainininke (už Almirenos vaidmenį Hendelio operoje „Rinaldo“). 2006 m. ji apdovanota Miuncheno operos festivalio prizu.
Olga Pasichnyk įrašė 45 CD ir DVD „Dabringhaus und Grimm“, „Harmonia Mundi“, „Naxos“ ir „Opus 111“ vaizdo ir garso įrašų kompanijose.
Šių metų spalio 3–4 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Olga Pasichnyk ves vokalinio meistriškumo ir interpretavimo kursus, organizuojamus bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Stefano Rossi su pagyrimu baigė Amsterdamo konservatoriją, Lucy van Dael barokinio smuiko klasę, taip pat tobulinosi pas Alfredo Bernardini, Bobą van Aspereną ir Wouterį Möllerį.
Stefano Rossi bendradarbiauja su ansambliais „Cappella della Pietà dei Turchini“, „Accademia Bizantina“, „L’Estravagante“, „Zefiro“ „Musica ad Rhenum“, „Camerata Anxanum“, „Ensemble La Fontegara“, „Al Ayre Espanol“, „Xacona“, „Estro Armonico“. Jau kelerius metus kaip pirmas smuikas jis dalyvauja choro ir konsorto „Brevis“ projektuose.
Su ansambliu „Musica ad Rhenum“ jis įrašė visą François Couperino kamerinę muziką, su ansambliu „L’Estravagante“ – Johanno Pachelbelio partitų rinkinį „Musikalische Ergötzung“, su „Zefiro Ensemble“ – Vivaldi „Concerti per più strumenti“ ir Mocarto divertismentus. Jo atliekamos muzikos įrašus yra išleidusios „Naïve“, „Stradivarius“, „Virgin Classic“, „Decca“, „Ambroyse“ studijos, transliavo pagrindinės Europos radijo stotys.
Smuikininkas griežia Henrio Džeimso (Henry James) Londone 1740 m. pagamintu instrumentu.
Darius Stabinskas studijavo violončelę pas Rimantą Armoną Lietuvos muzikos akademijoje ir violą da gamba pas Roberto Gini Milane, lankė Andrew Kingo (Didžioji Britanija), Alberto Hartingerio (Austrija), Rinaldo Alessandrini, Diego Fratelli ir Edoardo Bellotti (Italija) senosios muzikos kursus.
Darius Stabinskas bendradarbiauja su įvairiais Europos senosios muzikos atlikėjais ir kolektyvais, yra kviečiamas dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Jis vadovauja „Brevis“ konsortui, kuriame griežia Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos ir Italijos atlikėjai, bei Baltijos šalių baroko orkestrui ir ansambliui. Menininkas parengė ir įgyvendino nemažai senosios muzikos projektų, didžiulį dėmesį skirdamas Lietuvos senojo muzikos paveldo puoselėjimui, iš užmaršties prikėlė daugybę mūsų valstybei svarbių ir dar niekada neskambėjusių muzikos opusų.
Nuo 2003 m. jis yra senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ meno vadovas, o nuo 2006 m. – konsorto „Brevis“ meno vadovas.
Gintautas Venislovas baigė choro dirigavimo specialybę Lietuvos muzikos akademijoje. Dėstė choro disciplinas „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje, chormeisteriu ir dirigentu dirbo Vilniaus savivaldybės chore „Jauna muzika“, o nuo 2003 m. dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
G. Venislovas yra parašęs dainų vaikų chorams, kūrinių mišriam chorui bei įvairaus žanro muzikos aranžuočių.
Nuo 1993 m. Gintautas Venislovas pradėjo vadovauti chorui „Brevis“, kuris susibūrė 1990 metais. 1996 m. „Brevis“ tapo absoliučiu nugalėtoju ir iškovojo Didįjį prizą Slovėnijoje vykusiame konkurse, o vadovui buvo įteiktas geriausio konkurso dirigento prizas. Vėliau choras laimėjo pirmąsias vietas įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, o 2003 m. Prancūzijoje buvo apdovanotas Europos Didžiuoju prizu – chorams skiriamu aukščiausiu apdovanojimu. Praėjusiais metais Arece (Italija) kolektyvas gavo „Guidoneum“ apdovanojimą už pastarųjų kelerių metų meninę kūrybinę veiklą ir chorinio dainavimo tradicijų plėtrą Lietuvoje bei Europoje.
Choras „Brevis“ koncertavo daugelyje Europos valstybių bei Japonijoje, o Lietuvoje pasirodė su garsiausiais šalies kolektyvais: Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Šv. Kristoforo bei Lietuvos kameriniais orkestrais. Daugiau nei dešimtyje kompaktinių plokštelių skamba choro įrašyti įvairių epochų ir žanrų kūriniai.
Konsortas „Brevis“ susibūrė 2006 m. Kolektyvo meno vadovas violončelininkas ir violininkas Darius Stabinskas, 2001 m. grįžęs po studijų Italijoje, savo veiklą paskyrė senajai muzikai ir istorinio muzikos paveldo puoselėjimui mūsų šalyje. Tais pačiais metais, subūręs Baltijos šalių baroko orkestrą ir ansamblį, pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su vienu ryškiausių Lietuvos kamerinių chorų „Brevis“. Po keleto projektų šie kolektyvai suvienijo savo vardą į chorą ir konsortą „Brevis“, atlikdami vieną monumentaliausių ankstyvojo baroko šedevrų – Claudio Monteverdi „Palaimintosios Mergelės Marijos mišparus“.
Pastaraisiais metais kolektyvai parengė gausybę reikšmingų programų, tarp kurių Dietricho Buxtehude kantata „Membra Jesu nostri“, Orazio Vecchi „L’Amfiparnaso“, jėzuitų „Collegium Germanicum“ kompozitorių kūrinių programa, itališkų madrigalų Abiejų Tautų Respublikos valdovų dvare programa, plačiai Euroradijo klausytojų auditorijai skambėję koncertai: Alessandro Scarlatti oratorija „Šv. Kazimieras, Lenkijos karalius“, „Iš Braunsbergo vargonų tabulatūros“, „Marco Scacchi – mokinys ir mokytojas“ (programa įrašyta į kompaktinę plokštelę) ir „Karalaičio Vladislovo kelionė į Romą“ (programa įrašyta į DVD).
Konsortas „Brevis“ koncertuose dalyvauja ir kaip savarankiškas kolektyvas. Jame be keleto lietuvių muzikų, griežia profesionalūs senosios muzikos atlikėjai iš Baltijos šalių, Vokietijos, Italijos, Šveicarijos, Lenkijos ir kitų Europos kraštų, o ansamblio sudėtis, priklausomai nuo atliekamos programos, gali varijuoti nuo dviejų iki poros dešimčių atlikėjų.
Konsortas „Brevis“ yra ne kartą pasirodęs festivalyje „Banchetto musicale“, pristatydamas netradicines programas ir atlikdamas dar niekada Lietuvoje neskambėjusius kūrinius. Vienas iš reikšmingiausių jo projektų – režisieriaus Gintaro Varno pastatytos Claudio Monteverdi madrigalinės operos „Combattimento di Tancredi e Clorinda“ ir „Ballo delle Ingrate“, sulaukusios puikaus publikos ir kritikų atgarsio.